Aplinka mums nuolat siunčia tūkstančius įvairiausių signalų; ir tik dėl mūsų jutimo organų ribotumo tik mažą dalį iš jų mes sugebame pagauti. Žmogaus ausis negali išgirsti labai aukšto dažnio garsų, nors ultragarsą puikiai girdi šunys, delfinai ir šikšnosparniai. Erdvėje nuolat sklinda įvairaus ilgio elektromagnetinės bangos – pačios trumpiausios – gama ir rentgeno spinduliai ir ilgosios – radiobangos. Bet mūsų akys geba suvokti tik siaurą šių bangų dažnių sritį, ką mes vadiname matomu spektru. Kaip mes matytume pasauly, jei galėtume justi kitas energijos rūšis. Galima pažiūrėti nuotrauką, nufotografuota infraraudonųjų spindulių fotoaparatu ar pabandykime įsivaizduoti kaip mato žmonės po lęšiuko pašalinimo operacijos tapę jautrūs ultravioletiniams spinduliams spinduliams. Arba kaip mes matytume pasaulį, jei mūsų akys matytų rentgeno spindulius ir tai, kas dabar nematoma, taptų perregima?
Žmogaus jutimo organai pradeda funkcionuoti dar prieš gimimą. Žinoma, jog žmogaus smegenys sugeba tvarkyti suvokimo procesus. Todėl tik gimęs kūdikis atiduria kolosaliniame naujų dirgiklių sraute, kurie, pasiekę smegenis, ten skirstomi į kategorijas, po to atminties įsimenami. Taip palaipsniui dirgikliai yra “kataloguojami” ir dažnai pasitaikantys, įprasti dirgikliai yra suprantami automatiškai, beveik momentaliai. O kitais atvejais, kai informacija nauja, nepilna ar neatpažinta, mūsų smegenys veikia hipotezių keliu, iškeldamas ir tikrindamas vieną po kitos. Šitai patvirtina eilė bandymų: pastebėta, kad kačiukai, užauginti narve su vertikaliais virbais, vėliau nesugeba skirti horizontalių linijų. Taip pat žinoma, kad nuo gimimo akliems žmonėms vėliau įgavus regėjimą, jie gali matyti labai išsiskiriančius iš fono daiktus, sekti judančius objektus ir skirti spalvas, bet jie niekad nesugebės skirti veidų ir geometrinių figūrų ir atpažinti spalvų. Antropologai rado, kad gyvenančios pusapvaliuose statiniuose gentys aplinką suvokia kitaip, nei mes, matantys aplink begales vertikalių ir horizontalių linijų. Kai kuriose kultūrose yra tik du spalvų pavadinimai. Visi šie skirtumai – praktikos ir patirties rezultatas. Tik praktikos ir patirties dėka mūsų smegenys gali tinkamai struktūruoti ir organizuoti išorinio pasaulio elementus, priduodant jiems tikslias reikšmes.
Kaip mes atpažįstame objektus?
Galima skirti dvi bendriausias nuomones:
1. Iš elementų sudėliojama visuma. Priklausomai nuo daikto formos yra aktyvuojami įvairūs smegenų ląstelių “rinkiniai” ir objektas atpažįstamas.
2. Iš visumos išskiriamo elementai.
Objekto suvokimas. Kai kurie suvokimo organizacijos principai: pagrindinis iš suvokimo principų yra tai, kad bet koks objektas ar daiktas suvokiamas kaip figūra kažkokiame fone. Mūsų smegenys turi tendenciją (spėjama kad įgimtą) struktūruoti signalus taip, kad mažesni, taisyklingesni ar tiesiog turintys prasmę objektai suvokiami kaip figūra, o jos aplinka – fonas. Fono struktūra nėra svarbi. Rubino vaza
Šis principas galioja ne tik regai, bet ir klausai. Taip atsitinka, pavyzdžiui, triukšmingo susirinkimo metu kažkam ištarus jūsų pavardę. Ji iškart taps “figūra” triukšmo fone. Tas pats pastebėta kai rūkomajam pasklinda rožės kvapas, ar atvirkščiai – rožių lysvėje cigaretės kvapas.
Antras principas – trūkumų užpildymo principas, pasireiškiantis tuo, kad mūsų smegenys stengiasi vaizdo fragmentus “suvienyti” į paprastą figūrą su pilnu kontūru. Todėl, kai daiktas, įvaizdis, melodija, žodis ar sakinys bus pateikti tik atskirų elementų rinkiniu, smegenys sistemingai bandys surinkti juos į vientisą visumą. Ar matote šunį?
Kiti principai – elementų grupavimas, artumo, panašumo, vientisumo ir simetrijos principai. Ar dešinys centrinis apskritimas mažesnis? Ar horizontalios linijos lygiagrečios, ar ne?
Su suvokimo principų trūkumais padės jums susipzžinti šie pavyzdžiai: iliuzijos .Mūsų jutimai yra pastovūs. Pasaulis, kuriame mes judame, suvokiamas ne tik kaip organizuotas, bet ir kaip pastovus ir nekintantis. Įsisąmoninti struktūruoti pavyzdžiai mūsų atmintyje yra išsaugomi. Pavyzdžiui, jei žiūrim į savo plaštakas, kai viena yra 20 cm nuo veido, o antra ištiesus ranką tolyn, mums vis tiek atrodo, kad plaštakos yra vienodo dydžio. Tačiau užtenka jas suvesti į vieną tiesę nuo akių, iš kart tinklainėje bus išryškės šių plaštakų vaizdų dydžių skirtumas, kai viena plaštaka užstos kitą. Realiai šias automatines smegenų pataisas suvokiam tik tada, kai apžiūrim paminklų ar asmenų nuotraukas, nufotografuotas tam tikrais rakursais. Normalu?
Žmonėms, kaip ir plėšrūnams, atstumo suvokimui labai padeda binokulinis matymas, leidžiantis geriau pamatyti grobį, nes abi akys žiūri viena kryptimi ir gali būti nukreiptos į vieną tašką. Žolėdžių, priešingai, akys yra abiejose galvos pusėse. Tai praplečia jų akiratį ir leidžia geriau pastebėti besiartinantį grobuonį, bet apsunkina atstumo ir gilumos suvokimą, savaime ir trimatės erdvės suvokimą. Akies tinklainėje susidaro tik vienas dvimatis vaizdas. Ir, kadangi mūsų akys yra tam tikru atstumu viena nuo kitos, jos daiktus mato kiek kitokiais kampais ir į smegenis siunčia kiek kitokią informaciją.smegenyse šių dviejų dvimačių vaizdų pagrindu sukuriamas trimatis vaizdas – stereoskopinis matymas.
Panašiai yra ir su klausa. Dvi mūsų ausys, pagauna garso skirtumus kiekviena atskirai. Ir informacija apie garsą smegenis pasiekia ne kartu, o su tūkstantųjų sekundžių dalies pertrauka. Todėl smegenys gali atgaminti stereogarsą.
Vienakis žmogus atsiduria tarsi dailininko, bandančio peizažo erdvę ir gylį perteikti plokščioje drobėje, padėtyje – jis priverstas panaudoti monokuliarinius požymius. Tai yra labiau nutolę daiktai bus mažesni, atitinkamai ir pavaizduotos lygiagrečios linijos horizonte sueis į vieną tašką. Egzistuoja ir erdvės perspektyva – tolimi objektai atrodo mažiau ryškūs. Taip yra dėl atmosferos savybių sugerti šviesą (garai, dulkės).
Žmogui binokuliarinis matymas efektyvus tik iki 15 m. Paskui apie daiktų tarpusavio išsidėstymą reikia spręsti pagal perspektyvos, paralakso ir uždengimo efektus.
Taigi, atstumo įvertinimui naudojami metodai:
Santykinis dydis – iš dviejų panašių objektų artimesnis atrodys tas, kurio vaizdas akies tinklainėje bus didesni.
Persidengimas – kai du objektai persidengia, artimesnis mums atrodys tas, kuris dalinai uždengia kitą objektą, pats likdamas visiškai matomas.
Tekstūros gradientas – atstumui didėjant, paviršiaus tekstūra atrodo tankesnė.
Santykinis aukštis regėjimo lauke – aukščiau esantys objektai atrodo toliau.
Judėjimo paralaksas – esant judėjimui, arčiau esantys objektai juda greičiau, nei toliau esantys.
Adaptacija ir pripratimas
Nors mūsų pojūčių organai ir yra riboti signalų įvairovės atžvilgiu, vis vien juos nuolat veikia įvairūs dirgikliai. Smegenims gresia perkrovimas informacija. Taip ir atsitiktų, jei nebūtų reguliacinių mechanizmų, palaikančių informacinių srautų reikiamą intensyvumą. Vienas iš tų reguliacinių mechanizmų yra pačiuose receptoriuose. Tai sensorinė adaptacija, pasireiškianti sensorinių organų receptorinėse ląstelėse. Sensorinės adaptacijos metu sumažėja ląstelių dirglumas pasikartojantiems ar ilgalaikiams stimulams. Iliustracija – išėjus iš kino salės į lauką, ryški šviesą kurį laiką trukdo mums įžiūrėti aplinkos detales. Bet po kurio laiko akys adaptuojasi šiam šviesos kiekiui. Lygiai taip pat darbuotojo, atėjusio į gamyklą ausys po trumpo laiko pradeda “negirdėti” mašinų keliamo triukšmo. Taip pat yra ir su kvapais aplinkoje, o oda greitai pripranta prie rūbų kontakto, akinių ant nosies ar žiedo ant piršto.
Taigi, esant pastoviam dirgikliui, receptoriai nustoja į jį reaguoti: kuo silpnesnis stimulas, tuo greičiau atsiranda adaptacija ir atvirkščiai. Labai stipri šviesa, šaltis ar karštis, bjaurus kvapas ar triukšmas prailgina atitinkamų receptorių sudirginimo laiką ir organizmas turi imtis kokių nors priemonių.
Kitas reguliacinis mechanizmas yra retikuliniame darinyje. Jis įsijungia sudėtingos stimuliacijos metu, kai stimulą receptoriai pajunta, bet tai organizmo išgyvenamumui nėra svarbu. Tai pripratimas – stimulams tapus įprastiems ir nesvarbiems, retikulinė formacija juos blokuoja, tuo užkirsdama smegenų perkrovimo galimybę. Pavyzdys: pavasarį prasikalę lapai atrodo tokie gaiviai žali ir įdomūs, bet po kurio laiko jų žaluma tarsi nublanksta. Panaši situacija stebima ir pas žmones, gyvenančius prie kelių ar oro uostų. Triukšmo jie negirdi. Taip ir su miestiečiais, kurie nejaučia chloro savo geriamame vandenyje, užteršto oro ir negirdi automobilių triukšmo.
Jutimo slenkstis
Kaip jau šnekėta, aplinkoje energija visą laiką mus bombarduoja. Ir kai jos jau pakanka sužadinti kuriam nors sensoriniam organui, ji tampa jau koduotu pranešimu, kuris bus perduotas smegenims. Taigi, fiziologinis slenkstis tai kiekvieno receptoriaus jautrumo riba. Yra skiriamas ir jutimo slenkstis – sąmoningo dirgiklio atpažinimo riba. Pavyzdžiui mokslininkai įrodė, kad vieno fotono pakanka tinklainėje sužadinti vieną tinklainės fotoreceptorių, bet reiks 5-8 fotonų, kad smegenys suvoktų šviečiantį tašką.
Fiziologinis slenkstis yra paveldimas ir kinta su amžiumi bei kitomis fiziologinėmis būsenomis. O jutimo slenkstis daug labilesnis. Jis priklauso nuo smegenų budrumo lygio, taigi žmogaus nuovargio, dėmesio.
Tarp šių slenksčių egzistuoja jautrumo zona, kurioje sudirginti receptoriai perduoda informaciją, bet sąmonės ji nepasiekia. Tai kur ta informacija dingsta? Viena iš teorijų teigia, kad nepasiekę sąmonės signalai yra registruojami žemesniuose galvos smegenų centruose. Ši hipotezė leidžia paaiškinti ekstrasensoriką, sensorinę izoliaciją ir meditaciją.