1987 metais Christensen atkreipė dėmesį į tai, kad tinkamo įnagio paieška egzistavo jau ankstyvajame žmonijos vystymosi laikotarpyje. Australopithecus Prometheus rinkdavosi nugludintus akmenis ir gremždavo antilopės kaulus, tai aiškiai įrodo darbo objektų parinkimą tam, kad būtų lengviau atlikti darbą.
Vėliau įrankių, įrenginių ir darbo procesų kūrimas bei tobulinimas tęsėsi. Tas procesas tebevyksta ir šiom dienom. Pirmas ryšį tarp profesijos ir kaulų-raumenų sistemų pakenkimo pastebėjo Bernardino Ramazinni (1633 – 1714); apibendrindamas savo medicininės praktikos duomenis jis paskelbė “De Morbis Artifcum”. Žodį “ergonomika” sukūrė Wojciech Jastrzebowski, 1857 metais paminėdamas savo filosofiniame veikale “Ergonomikos, t.y. mokslo apie darbą bruožai”. 19 ir 20 amžių sandūroje pramonės produktyvumas priklausė daugiausia nuo žmonių jėgos bei motyvacijos, ir tam, kad pagerinti darbuotojų produktyvumą, pradėtos kurti ergonominės koncepcijos. Tapo populiarus mokslinio darbo proceso valdymo požiūris, kuriuo remiantis, didesnio darbo efektyvumo siekiama gerinant darbo procesą. Šio požiūrio į darbo gerinimą pionierius buvo Frederick W. Taylor. Frank ir Lillian Gilbreth darbo efektyvumą padidino mažindami darbuotojų nuovargio vystymąsi. Atlikę darbininkų judesių analizę ir standartizavę įrankius bei darbo procesą, pateikė darbo intensyvinimo ir racionalizavimo sistemos principus:
1. patikima darbininkų atranka;
2. efektyvių darbo metodų, pagrįstų laiko, judesių ir jėgos ekonomija, nustatymas;
3. darbo įrankių pritaikymas žmogaus fiziologinėms galimybėms;
4. tikslingas darbo pasidalinimas;
5. diferencijuotos atlyginimo sistemos įvedimas.
Pirmasis pasaulinis karas paspartino karinės pramonės vystymąsi. Suintensyvėjus gamybai, darbo dieną pailginus iki 13 – 14 valandų padidėjo darbininkų nuovargis ir traumatizmas. Todėl 1915 m. įsteigtas karinėje pramonėje dirbančių darbininkų Sveikatos Tyrimų Komitetas, po karo pertvarkytas į darbininkų Sveikatos Tyrimo Tarybą. JAV praeito amžiaus pirmajame ketvirtyje vystėsi pramoninė sociologija. Buvo keičiamas darbuotojų pamainos laikas, įvedamos pertraukėlės, taikomos lanksčios uždarbio sistemos ir kita. Kadangi jau pats domėjimasis darbuotojų interesais davė teigiamą efektą, susidomėta grupių psichologija, jų valdymu, kuriamos žmonių tarpusavio santykių teorijos.
II Pasaulinio karo metais padaugėjo optimalių žmogaus veiklos sąlygų, ribinių darbingumo galimybių tyrimų. Kadangi technika tobulėjo sparčiau negu žmogus sugebėjo ją įsisavinti, tai paskatino susidomėjimą “žmogus-mašina” sąveika. Paaiškėjus, kad kas trečias povandeninis laivas žūdavo dėl įgulos klaidų arba žmogui nepritaikytų valdymo įrenginių ir prietaisų, projektavimo darbams pradėta kviesti psichologus, antropologus. Pagrindinis dėmesys nukreiptas į tai, kaip mašiną pritaikyti kario ūgiui ir kaip jos valdymo prietaisus padaryti aiškiai suprantamus ir logiškus.
Po II Pasaulinio karo, 1949 m. anglų mokslininkų grupė (K. Marelis, O. Edcholis) įkūrė Ergonominių tyrimų draugiją. Ši data laikoma oficialia ergonomikos mokslo pradžia. Septintajame dešimtmetyje ergonomika išplito plačiai už karinės pramonės ribų. Susidomėta darbų sauga. Pradėti moksliniai tyrimai eilėje sričių:
1. rankų raumenų jėgos, reikalingos dirbant rankomis tyrimai;
2. kompresinių jėgų, atsirandančių keliant svorį, poveikio tarpslanksteliniams diskams tyrimai;
3. kardiovaskulinis atsakas į sunkų darbą;
4. didžiausių leistinų svorių kelti, nešti, stumti ar traukti, nustatymas.
Vėliau žinių sritis, kur tiriama žmogaus elgesys ar savybės tapo pažintine ergonomika arba žmogiškojo veiksnio tyrimais. Žinių sritys, apimančios darbo vietų fizines charakteristikas, žinomos kaip pramoninė ergonomika. Taigi, ergonomikoje arba žmogiškojo veiksnio tyrimuose darbo yra plačiam specialistų ratui – pramoniniams inžinieriams, pramoniniams psichologams, darbo medicinos gydytojams, higienistams, saugumo inžinieriams ir kitiems.